Kultūra, menas, renginiai, galerijos, parodos, architektūra, dailė, poezija, rašiniai, fotografija, šokis, muzika, teatras » Pamokos

Plaukų spalvos keitimas

Gina Raižytė — Wed, 07 Apr 2010 18:31:58 +0000

Plaukų spalvos keitimas -linksma photoshop’o pamoka. Pasitikrink, kokia spalva tau tinka labiausiai. Nustebink draugus ir artimuosius redaguotomis nuotraukomis. Ši pamoka nėra sudėtinga, tačiau labai įdomi ir tikrai efektinga.

*Kopijuoti be Pho.lt sutikimo draudžiama (nuotrauka Free digital photos)

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

Dalinkitės ir džiaukitės:

Nuotraukų maketavimas

Gina Raižytė — Wed, 20 Jan 2010 04:12:56 +0000

Nuotraukų maketavimas – kūrybos ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Maketuojant nuotraukas nepakeičiamas pagalbininkas yra adobe Photoshop programa. Su ja galite paprastai koreguoti fotografijas, kurti kompozicijas ir maketus. Keli darbo su Photoshopu pavyzdžiai, maketavimui ir nuotraukų koregavimui.

Įsikeliate į Adobe Photoshop nuotraukas iš kurių darysite maketą: File->Open (ctrl+O)

Pasirinkite nuotrauką, kuri bus fonas arba susikurkite naują tuščią lapą maketui. File->new (ctrl+N)

Pasirinkite vieną iš objekto pažymėjimo būdų. Šiuo atveju renkamės Quick selection tool.
Perkeliame pažymėtą objektą į pasirinktą foną. Ir kartojame veiksmus, kol pasiekiame norimo rezultato. Tai tik vienas greito maketavimo pavyzdžių – pasirinkus kitus žymėjimo būdus galite tą atlikti tobulai.

*Kopijuoti be Pho.lt sutikimo draudžiama (nuotrauk © Pho.lt, naudota Free digital photos)

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

Dalinkitės ir džiaukitės:

Koloritas ir toninė perspektyva

Gina Raižytė — Fri, 18 Dec 2009 08:24:55 +0000

Sąvoka „koloritas“ į fotografiją atėjo iš dailės. Kaip ir tapybos darbuose, peizažo fotografijoje galima sukurti šviesų, saulėtą arba tamsų koloritą. Gamtoje visos spalvos turi tris pagrindinius požymius: spalvinį toną, kuris priklauso nuo šviesos bangos ilgio, sodrumą ir šviesumą arba ryškumą. Spalvos ir tonai skirtingai atrodo ryškiai apšviesti ar būdami šešėlyje, todėl nuo apšvietimo priklauso ir nuotraukos koloritas. Erdvinė perspektyva – svarbi erdvės perteikimo nuotraukoje priemonė, nulemianti ir bendrą peizažo koloritą. Tai labai stipriai tarpusavyje susiję veiksniai. Gamtoje arti esantys daiktai ir figūros atrodo kitaip negu nutolę, ypač jeigu oras drėgnas, dulkėtas ar pan.. Visa tai pakeičia objekto spalvas ir tonus, spalvinius perėjimus. Kiekvienas tono pasikeitimas pakeičia ir toninį fotografinio vaizdo piešinį.

Dėsningas daiktų mastelių pasikeitimas, jiems tolstant nuo žiūrovo, vadinamas linijine perspektyva. Dėsningas spalvų ir tonų pasikeitimas taip pat sukuria nuotolio tarp objekto ir žiūrovo įspūdį ir vadinamas erdvine perspektyva. Erdvės suvokimas siejasi su erdvinės perspektyvos dėsningumais: daiktų kontūrų ryškumas, jiems tolstant nuo stebėtojo, mažėja, kaip ir spalvų intensyvumas, šviesotamsos kontūrai kadro gilumoje minkštėja. Būtent todėl vienodos apimties, kontūrinės formos ir spalvos figūros atrodo esančios tuo toliau, kuo labiau susilieję jų kontūrai.

Flavijus Piliponis/(nuotraukos © Pho.lt, Kazlų Rūda)

Flavijus Piliponis: Peizažo fotografija, arba Meditacijos menas

Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai

Flavijus Piliponis: Optika

Kompozicija

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Dalinkitės ir džiaukitės:

Auksinės valandos, metų laikai, orų prognozės ir aplinkos stebėjimas

Gina Raižytė — Sun, 29 Nov 2009 20:43:59 +0000

Šviesa peizaže, kaip ir visoje fotografijoje, yra pagrindinis dalyvis ir aktorius. Rytas ir vakaras, pavasaris ir ruduo – tai chrestomatiniai laikotarpiai, kada gali sutikti peizažo fotografą. Kodėl rytas ir vakaras? Todėl, kad tuomet saulė ne tik šviečia, bet ir piešia. Todėl, kad tai laikas, kai keičiasi žemės paviršiaus temperatūra ir susidaro rūkai, ūkai ir kitokie oro virpesiai. Tai sukelia efektą, kurį jau pavadinome tonine arba tiesiog atmosferine perspektyva, planų kaita ir perėjimu iš aiškaus kolorito į monochrominius tonus. Šviesa – peizažo teptukas.

Pavasaris ir ruduo – metų laikai, kai oras skaidriausias. Tuomet gamtoje vyksta didžiausia spalvų kaita – labai tinkamas laikas peizažo fotografijai. Saulė pavasarį ir rudenį pakyla į patogiausią fotografavimui aukštį – nei per aukštai, kaip vasarą, nei per žemai, kaip žiemą. Todėl ryto ir vakaro metą galima išnaudoti ilgiau.

Orų prognozė padeda planuotis fotosesijos laiką ir vietą. Galima žinoti, kur ir kokie susidarys debesys, kada po lietaus kils rūkas, kada patvins upė ar ant patikusios medžių grupės beliks tik keli ryškiai geltoni lapai.

Manau, kad mes visi turime keletą „savų“ vietų. Tai gali būti pamėgti pasivaikščiojimo takai, močiutės sodybos apylinkės, ežeras, kuriame mėgstame žvejoti, galų gale parkas mieste, šalia namų. Kalbu apie tai, kad patogu fotografuoti vietoje, kurią gali ilgai stebėti, skirti daug laiko vietos ir rakurso paieškai. Vietoje, kurioje gali atsidurti skirtingais metų laikais, labai anksti ryte ar saulei leidžiantis. Belieka pastatyti fotoaparatą ant stovo ir sulaukti tos auksinės akimirkos…

PS. Dažnai fotografuodamas peizažą ar tiesiog būdamas gamtoje pagalvoju – mums labai pasisekė, kad gyvename tokioje nuostabioje planetoje. Ją verta išsaugoti visomis įmanomomis pastangomis. Fotografija – viena iš priemonių, padedančių visiems parodyti, kad mūsų tėvynė, mūsų planeta nuostabi ir nepakartojama.

Flavijus Piliponis/(nuotraukos Free digital photos)

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Dalinkitės ir džiaukitės:

Kaip atrodyti liekniau nuotraukose? Pozavimas

Gina Raižytė — Fri, 27 Nov 2009 06:53:32 +0000

Kodėl yra taip, kad įžymybės visada atrodo idealiai nuotraukose: liesos, bei dailios? Dažniausiai daug pliusų prideda ir daug minusų panaikina photoshop’as. Tačiau ne visiems prireikia šios programos pagalbos.

Išeitis – pozavimas. Tinkama poza gali nuotraukoje panaikinti iki 10 kilogramų.

Norint atrodyti nuotraukose, kaip modeliams nereikia badauti kelis mėnesius. Tereikia žinoti pagrindines pozavimo paslapis, kurias naudoja visos žvaogždės ir modeliai. Šiandien atskleisime Jums 5 pozavimo paslaptis, kuriomis pasinaudoję nepažinsite savęs nuotraukose . Žinoma, patartina pasipraktikuoti prieš veidrodį, o ne prieš fotoaparatą.

1 POZAVIMO PASLAPTIS

Sėdėdami ant kedės šonu, pasisukite į kamerą tik veidu, kojų pėdas suglauskite vieną su kita, įtemkite kojas, truputį kilstelkite petį, kuris atsuktas į kamerą, įtemkite nugarą, lyg būtumėte su kuprine.

2 POZAVIMO PASLAPTIS

Ištraukite galvą į priekį, truputį įtempkite kaklą, tai sumažina dvigubo smakro vaizdą.

3 POZAVIMO PASLAPTIS

Jei rankoje laikote objektą, laikykite jį atokiau nuo savo kūno, taip įsitemps raumenys ir tarpai sukurs šešėlius. Rankos atrodo plokštesnės ir gražesnės.

4 POZAVIMO PASLAPTIS

Mentes kiek galite “vilkite” atgal, o krūtinę švelniai į priekį. Figūra atrodys tiesesnė, lankstesnė ir tvirtesnė.

5 POZAVIMO PASLAPTIS

Mokymasis pozuoti. Ne paslaptis, kad visi, kas sulaukia daug fotografų dėmesio, tiesiog mokinasi pozuoti. Tai geriausia daryti prieš veidrodį. Pradedant nuo šypsenos iki kūno stovesenos. Pozavimui galite pasitelkti ir internetą – nuotraukas, kurias bandytumėte atkartoti.

* Kopijuojant prašome įdėti logotipą su nuoroda . (Pho.lt vertimas iš anglų kalbos/nuotraukos Flickr freeuse)

Dalinkitės ir džiaukitės:

Failų formatai ir ekspozicija

Gina Raižytė — Thu, 26 Nov 2009 11:33:31 +0000

Be abejonės, peizažas fotografuojamas RAW formatu arba paprasčiau tariant – maksimaliai įmanomu geresniu, daugiausiai informacijos talpinančiu formatu. Priežastis paprasta: dėl sudėtingų arba dažnai ekstremalių ekspozicinių skirtumų (tamsi žemė ir šviesus dangus) dažniausiai fotografinį vaizdą tenka tobulinti grafikos tvarkykle. Jeigu fotografuojame mažiau informacijos turinčiu, suspaustu (pvz., JPG) formatu, labai siauriname savo galimybes turėti įtakos galutiniam vaizdui. Vienas mano kolega sako, kad šiais laikais, kai atminties kortelės kainuoja palyginti nebrangiai, kortelėje vietą taupyti nemadinga. Jis, žinoma, teisus.Ekspozicijos matavimas peizažo fotografijoje. Tai ištisas mokslas su begale formulių ir skaičiavimų. Šį kartą apie matematiką nekalbėsime. Tiesiog paminėsiu keletą pagrindinių ekspozicijos matavimo principų peizažo fotografijoje. Pirma – netaupykite kadrų. Noriu pasakyti, kad netgi skaitmenine kamera, kur lyg ir galima vertinti rezultatą peržiūros monitoriuje, reikėtų fotografuoti keletą kadrų nustačius skirtingas ekspozicijas. Tai labai pravers vėliau redaguojant skaitmeninį vaizdą kompiuteriu. Nebijokite tamsesnio kadro, nes iš jo turite galimybę „ištraukti“ vaizdą. Iš šviesaus, t. y. nepakankamai eksponuoto kadro jau nieko negausite – juk iš baltos spalvos negalėsite gauti kitų spalvų…

Yra dar viena senai taikoma ekspozicijos skaičiavimo metodika, vadinama A. Adamso ekspozicijos skaičiavimu. Iš esmės ji puikiai veikia, jeigu fotografuojama į analoginę fotomedžiagą, t. y. fotojuostą, ir yra galimybė kontroliuoti procesą nuo pat kadro fotografavimo (eksponavimo) iki fotomedžiagos ryškinimo ir spausdinimo. Šiais laikais kameros ekspozicijos matavimo automatika praktiškai beveik idealiai susitvarko su šia užduotimi, bet principą žinoti ir mokėti jį pritaikyti, manau, naudinga kiekvienam save gerbiančiam peizažo fotografui. Esmė tokia: fotomedžiaga turi savo fotoplatumą, arba kitaip sakant pustonių gradaciją. Nuo tamsiausių iki šviesiausių. Jūsų tikslas – rasti tą vidutinį, idealiai pilką (neutralaus tono) fotografuojamo vaizdo objektą, pagal kurį ir matuosite ekspoziciją. Pasak šios teorijos, jeigu pilkasis objektas nustatytas tiksliai, gausite idealų, teisingai eksponuotą vaizdą – visa tonų gradacija tvarkingai atsispindės fotografiniame vaizde. Žinoma, kaip ir įtarėte, praktikoje nėra viskas taip paprasta. Galbūt problemos sprendimas yra paprastas – reikia fotografuoti, mokytis, eksperimentuoti ir vėl fotografuoti. Arba susirinkti visus daiktus ir eiti namo…

Flavijus Piliponis/(nuotraukos Free digital photos)

Flavijus Piliponis: Peizažo fotografija, arba Meditacijos menas

Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai

Flavijus Piliponis: Optika

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Dalinkitės ir džiaukitės:

Kompozicija

Gina Raižytė — Tue, 24 Nov 2009 11:35:42 +0000

Kompozicija didžiausia problema peizažo fotografijoje. Kodėl problema? Todėl, kad daugeliu atvejų peizažo fotografijoje horizontas dalina nuotrauką į dvi dalis. Horizontas yra ta jungiamoji ir skiriamoji peizažo dalis, kuri vienodai sėkmingai gali sujungti mūsų nuotrauką, padaryti ją harmoningą, vientisą ir ją sugadinti. Bendri patarimai, kaip komponuoti, būtų tokie: nereikia kadro komponuoti simetriškai, išskyrus tuos atvejus, kai norima parodyti ritmą ar simetriją kaip pagrindinę mintį.Horizonto ar vandens paviršiaus linija neturėtų eiti per kadro vidurį – taip vaizdas padalijamas į dvi lygiavertes dalis ir trukdo žiūrovui susigaudyti, kuri dalis yra svarbesnė. Taip pat nuotrauką gali dalinti medžiai, stulpai, ryškumo pasikeitimo linijos, spalvos. Jei fotografuojate vandens telkinius, pasistenkite, kad vandens paviršius būtų horizontalus, nes tai ypatingai krenta į akis. Galima bandyti kadrą įrėminti – tai padaryti padės šakos, medžiai ar panašūs objektai. Sukurtas rėmelio įspūdis pabrėžia pagrindinį objektą. Taip galima paslėpti nepageidaujamus vaizdo plotus. Tačiau rėmelis jokiu būdu neturėtų tapti vienu iš pagrindinių elementų.

Užpildykite kadrą siužetu. Papildomų elementų atsiradimas kompozicijoje sukuria pasakojimą, akis randa už ko „užsikabinti“. Laukuose dirbantis traktorius, keliu einantis žmogus ar mariose plaukiantis laivas gali puikiai pagyvinti kompoziciją ir netgi tapti jos pagrindine dalimi.

Visada stebėkite dangų. Dangus labai svarbi ir labai stipri išraiškos priemonė peizažo fotografijoje. Pilkas dangus, bespalvis baltas ar vienodai žydras neatrodo įdomiai. Tai reiškia, kad reikia palaukt ar net ateiti kitą kartą, kad pavyktų gauti tikrai gražią nuotrauką. Už kantrybę bus atlyginta.

Jeigu jūsų peizaže yra tam tikra objektų seka, geriau, kad jų kadre būtų nelyginis skaičius: vienas ar trys geriau nei du ar keturi.

Stebėkite šešėlius, jie taip pat gali tapti kompozicijos dalimi.

Labai stiprus kompozicinis elementas yra linija. Ji gali būti tiesi, S formos, arkos formos. Linijos kuria ritmiką ir perspektyvą, jos mums pasako, kiek objektai nutolę vienas nuo kito. Pabandykite pastebėti savo kadro linijas: štai vingiuoja S formos kelias, jį kerta kelios banguojančios kalvos, ant vienos iš jų medžių lajos, suformuotos iš trikampių ir ovalų, o plunksniniai debesys giliomis linijomis raižo žydrą dangų… Tuomet viskas susirikiuoja į savo vietas – paprastai, tobulai ir aiškiai….

Nuo antikos laikų žinoma ir plačiai praktikoje naudojama auksinio pjūvio arba trijų ketvirčių taisyklė. Padalinkite savo kadrą į tris lygias vertikalias ir horizontalias dalis. Gausite keturis pagrindinius „įtampos“ taškus, kuriuose atsirandantys objektai tampa kompozicine ašimi. Pasistenkite, kad vienoje linijoje, t. y. greta esančiuose taškuose, nebūtų lygiaverčių, konkuruojančių dalyvių.

Ir darsyk norėčiau pakartoti – taisyklių žinojimas reiškia, kad jas galim laužyti, tad – fotografuodami visada galime ieškoti įdomesnio ar netikėto rakurso, kompozicinio sprendimo. Kompozicijos taisyklių žinojimas nereiškia, kad visi fotografuosime vienodai nuobodžius, „teisingus“ vaizdus. Kompozicija disciplinuoja mūsų kūrybinę mintį, padaro ją racionalią ir padeda išvengti chaoso.

Flavijus Piliponis: Peizažo fotografija, arba Meditacijos menas

Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai

Flavijus Piliponis: Optika

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Dalinkitės ir džiaukitės:

Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai

Gina Raižytė — Mon, 23 Nov 2009 09:36:15 +0000

Pastaruoju metu paplitusi nuomonė, kad skaitmeninėje fotografijoje šviesos filtrų naudojimas bevertis, viską galima atlikti „Photoshopu“ ar panašiomis vaizdo doroklėmis. Vis dėlto tai nėra visiška tiesa. Peizažo fotografo tikslas – gauti kuo geresnį pradinį vaizdą prieš jam patenkant į kompiuterį, skanerį ar galų gale spausdintuvą. Kuo mažiau įvairių manipuliacijų reikės, tuo mažiau prarasime detalių, spalvų, pustonių ir kartais iš pirmo žvilgsnio nepastebimų vaizdo niuansų. Štai čia ir išaiškėja šviesos filtrų naudojimo tikslingumas. Nekeldamas didesnės painiavos paminėsiu du praktiškai privalomus peizažo fotografijoje filtrus: gradientinį ir poliarizacinį.Gradientinio filtro viršutinė dalis užtamsinta, apatinė skaidri. Jis naudojamas, kai reikia išlyginti dangaus ir žemės eksponometrinius skirtumus, kad nuotraukoje dangus netaptų balta, neišraiškinga dėme, o poliarizacinis filtras naudojamas to paties dangaus spalviniam kontrastui pabrėžti arba nepageidaujamiems vandens ir stipriai šviesą atspindinčių paviršių blyksniams pašalinti.

Jeigu naudojate nespalvotą fotojuostą, būtinai įsigykite žalią, geltoną, oranžinį ar raudoną šviesos filtrus. Arba dar geriau visus iš karto. Juos turint galima tobulai valdyti vaizdo kontrastingumą, išraišką ar netgi suteikti nuotraukai įdomaus dramatiškumo. Nespalvotos fotografijos filtrų naudojimas galėtų būti atskira ir plati tema, kurią palikime kitam kartui.

Flavijus Piliponis: Peizažo fotografija, arba Meditacijos menas

Flavijus Piliponis: Optika

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Dalinkitės ir džiaukitės: