Flavijus Piliponis: Peizažo fotografija, arba Meditacijos menas

1826-ieji – pirmoji Ž. N. Niepso fotografija ir, faktiškai, kalbant šiuolaikine terminologija – pirmasis urbanistinis peizažas. Nuo tų laikų peizažas tampa vienu iš populiariausių ir daugiausiai prieštaringų ginčų keliančiu fotografijos žanrų.

Peizažu vadiname įvairius vaizdus – tradicines landšafto, kalnų ir vandens telkinių fotografijas, miesto gatvių ir architektūros nuotraukas (urbanistinis peizažas). Peizažo vertė yra istorinė, kultūrinė ir mokslinė – jis svarbus kaip dokumentas, geologinių ir ekologinių reiškinių fiksavimo priemonė. Štai, pavyzdžiui, vieno iš garsiausių Amerikos ir pasaulio fotopeizažo meistrų, A. Adamso nuotraukos padėjo Sierra Nevados kalnus pripažinti unikaliu ir valstybės saugomu gamtos rezervatu. Lietuvoje puikiai prisimename keliolikos fotografų pastangas Kuršių nerijoje. Jų dėka pasaulis pamatė šį subtilų gamtos kampelį kaip unikalų pasaulinės gamtosaugos paveldą.

Peizažo fotografijų parsivežame iš kelionių, peizažus fotografuojame tiesiog todėl, kad „gražu, ir aš čia buvau…“. Iš kitos pusės tai labai rimtas, daug laiko, žinių ir nuoširdaus atsidėjimo reikalaujantis fotografijos meno žanras. Kad ir kaip keista būtų, aukščiausio lygio fotografijos meistrų, kurių specializacija – peizažo fotografija, nėra tiek daug.

Tai tiesiog dar kartą primena, kad kasdieniam rytmečio ar pavargusio vakaro vaizdui, iš pirmo žvilgsnio neturinčiam aiškaus siužeto ir dramatiško prado, nėra taip jau lengva suteikti gilią filosofinę prasmę. Nėra paprasta išgryninti spalvas, linijas, perteikti vietos, laiko ir erdvės įspūdį. Tai tikrai aukščiausias pilotažas…

Per keliolika paskutinių metų teko pabūti labai skirtingų gamtinių sąlygų kraštuose. Spalvų kontrastais alsuojančiuose pietuose ir asketiškai minimalistinėje šiaurėje. Grįžęs į Lietuvą, kiekvieną kartą naujai atrasdavau, kokios įdomios ir tuo pat metu sudėtingos lietuviško peizažo fotografavimo sąlygos. Būdamas svetur kartais stebėdavausi, kaip lengvai atsiranda tie „spalvoti atvirukai“ – gražūs, teisingi, tvarkingi ir mieli. Parvažiavęs namo eilinėje savaitgalio ekskursijoje po Vilniaus apylinkes atrandu lietuviško peizažo ypatybes. Jis reikalauja laiko. Jame reikia pabūti, į jį įsižiūrėti, įsiklausyti, tapti aplinkos dalimi. Pabandykite prieš spausdami fotoaparato mygtuką užsimerkti ir įsiklausyti, išgirsti aplinkos garsus… Atsimerkite – jūs rasite tai, ką norėjote nufotografuoti. Dar vienas patikrintas būdas įminti lietuviško peizažo fotografavimo paslaptį – studijuoti lietuviškos peizažo fotografijos meistrų – S. Žvirgždo, J. Kalvelio, A. Kunčiaus ir kt. – fotografijas. Ten galima rasti atsakymus į daugelį klausimų…

Taigi peizažo fotografija iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta ir lengvai pasiekiama. Tik rezultatas dažniausiai net nepanašus į tą vaizdą, kurį matė mūsų akis, o jau ką kalbėti apie gilias vizualines ar estetines-filosofines vertybes.

Flavijus Piliponis/(nuotraukos © Pho.lt, Jieznas)

Flavijus Piliponis: Optika

Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com

*Kopijuoti be sutikimo draudžiama

Daugiau:

• Flavijus Piliponis: Optika
• Flavijus Piliponis: Šviesos filtrai
• Koloritas ir toninė perspektyva
• Auksinės valandos, metų laikai, orų prognozės ir aplinkos stebėjimas
• Failų formatai ir ekspozicija
• Valiulis Skirmantas: Lietuvos fotografija
• Fotografavimo taško aukščio nustatymas
• Kompozicija
• Artūro Šeštoko fotografijų paroda: Šviesos kaligrafija
• Fotoreportažas iš katerio VAKARĖ
• Fotografija I,II,III dalys(video)
• LFS skelbia fotografijų atranką parodai „Lietuvos fotografija’10“
• Moterys, arba cherchez la femme
• Fotografas
• PHO pristato fotografijos paslaugas!
• Žudom laiką – dūmų fotografija
• Naktinė fotografija(video)+Galerija
• Knygų klubo savaitės Top 10
• S.Kelby: Skaitmeninė fotografija
• Timelapse