Kultūra, menas, renginiai, galerijos, parodos, architektūra, dailė, poezija, rašiniai, fotografija, šokis, muzika, teatras » Ieva Šadzevičienė. „2K2”

Ieva Šadzevičienė. „2K2” – du meninės fotografijos keliai Vilniuje

Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

XIX a. pradžioje Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis apibūdino meną kaip „mąstymą vaizdais“. Dviejų stiprių menininkų Algimanto Kezio ir Eugenijaus Krukovskio fotografijos paroda „2K2“, eksponuojama M. K. Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, Čikagoje, įtraukia visus žiūrovus į asmenišką meninę tikrovę, kuri atveria du skirtingus pasaulius, tuo pat metu egzistuojančius Vilniuje. Fotografijos intymumas ir kartu atsiribojimas nuo objekto perteikia autorių mąstymą vaizdais: šviesos, spalvos, linijų ir formų dermės estetika.E. Krukovskis domisi turgaus tema, požeminiais perėjimais ir laiptinėmis, „išdailintomis“ grafitų piešiniais, sustabdytomis kasdienybės akimirkomis, apleistų statybų vaizdais ir žmogaus įtaka irstančiai architektūrai. Stipri kompozicija ir formų santykio pajautimas „nereprezentacinio“ Vilniaus vaizduose sukuria meninį grožį ir kadro psichologiškumą.

A. Kezys įtraukia žiūrovą į visiškai kitokį, mistišką ir pasakišką Vilniaus pasaulį, nustoja egzistuoti laikas, architektūrinė fotografija priartėja prie abstrakčios formų ekspresijos, o kompiuterine grafika modifikuotos realybės spalvos suteikia jo darbams stebuklingą teatro scenos atmosferą. A. Kezys daugiausia dėmesio skiria architektūrinei fotografijai, jos fragmentams. Išsiskiria vartų – arkos tema, kuriai dažnai suteikiamas filosofiškai romantiškas pojūtis.

E. Krukovskis gilinasi į turgaus temą: kasdienybės nuotrupos atspindi socialinį reiškinį – ant šaligatvių diena iš dienos savo prekes išdėstančias senutes, su rūpesčiu ar abejingumu veiduose laukiančias pirkėjų (4 darbų ciklas). Dar kitoje „turgaus“ tematikos nuotraukoje originaliai užfiksuotas šešėlių žaismas: atidaryto automobilio bagažinės link tįsta žmonių – prekeivių ir pirkėjų – šešėliai, kairėje pusėje „aprėminti“ neasmeniškos figūros kontūro. „Žmogiškasis turgus“ kaip šešėlių teatras susipina kasdienybėje.

Ypač stipri kompozicija apibrėžia E. Krukovskio nebaigtų statybų seriją. Aštrūs armatūros spygliai kyla iš apleisto stadiono betoninių stulpų, kurie kartais sudaro pseudoaikštę, kaip grobuoniškos rankos kviesdami į piktžolėmis apžėlusią smėlio areną, kartais ritmiškai kyla į dangų, metaliniais spygliais kontrastuodami pasteliniams debesims, švelniai gaubiantiems dangų. Tai ne tik apleistos statybos, tai ir suardyta gamta: aplink betonines struktūras ekskavatoriais išaižyta žemė, beviltiškai bandanti atsigauti po bepradedančia želti žole.

Betoninės sienos tampa puikia galimybe pasireikšti vietiniams grafitų mėgėjams – kas vėlgi sudomina E. Krukovskį. Vadinamasis „undergroundo“ gatvių menas užfiksuojamas požeminio perėjimo diptike: ryškios spalvos ir agresyvi tematika išsilieja sienose į margą piešinį.

Grafitai, kaip sienų dekoras, originaliu fotografo žvilgsniu užfiksuojamas tipiškos daugiabučių laiptinės nuotraukų triptike: žalia laiptų turėklų spalva susiveja pilkų laiptų linijoje ir tamsiai pilki, gelsvi, balsvi, žalsvi užrašai žaidžia sienų plokštumose.

E. Krukovskio fotografijos turi ir švelnesnę, net kiek tapybiškesnę ypatybę: gyvenamojo namo koridorius užfiksuojamas užlietas gelsvos šviesos, dešinėje driekiasi mėlynų pašto dėžučių eilė. Šviesa, šešėlis ir spalva čia tampa pagrindiniais akcentais, susiliejančiais į meninę visumą.

Iš E. Krukovskio darbų išsiskiria Vilniaus Aušros vartų fotografija, ne tik išsiskleidžianti originalia kompozicija, bet ir turinti gilią filosofinę aliuziją. Aušros vartai, kaip du skirtingi pasauliai, atspindintys žmogaus dvasinį pasirinkimą: šviesus virš vartų kylantis fasadas su atvertu langu – arka, apsodintu gėlėmis, lyg dvasinis, šviesus pasaulis kviečia pakilti virš kasdienybės; apatinis vartų lygmuo skendi šešėlyje, apsupusiame dvi pro arką einančias figūras. Tačiau jos taip pat eina į šviesą, kviečiančią tolumoje. Stebint šią fotografiją, peršasi mintis, jog skirtingais savo gyvenimo keliais einantys žmonės vis dėlto suranda šviesą tunelio gale.

Vartų tema simboliškai tampa sąlyčio tašku ir abiejų fotomenininkų kūryboje. A. Kezys ją ypač išplėtoja savo fotografijose. Su spalvos pagalba subtiliai romantizuojami „Buvusio Benediktinų vienuolyno vartai“, šilta geltona spalva apkraštuota trilapė arka atveria jaukaus kiemelio vaizdą, kairėje pusėje irstanti siena poetiškai žaidžia raudonų plytų ir pilkai žalsvo tinko santykiu, o kitoje arkos pusėje prasikišęs medis mėlyna spalvų gama suteikia fotografijai stebuklo pojūtį.

Mistiškas – pasakiškas pojūtis dar labiau prasiskleidžia „Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčios vartų“ nuotraukoje. Kelios plytų eilės, rėminančios šių vartų arką, sušvinta mėlynos spalvos gama: kobalto mėlyna, ultramarininė, indigo, turkio spalva. „Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo vartai“ alsuoja rytietiško stebuklo laukimu ir neatskleista paslaptimi.

Į geometrišką linijų žaismą A. Kezys susikoncentruoja „Lietuvos Seimo vartuose“ – išryškinamas grafikinis linijų piešinys, su paslėptu spindesiu, tokiu artimu „šimoniškai“ lietuvių dailės tradicijai. „Taikomosios dailės muziejaus vartai“ taip pat supoetinami, dėmesys skiriamas linijai ir geltono aukso bei mėlynos spalvinės gamos virpesiui.

Dėmesys architektūrai ir architektūrinei detalei atsispindi tokiose, priartėjančiose prie geometrinės abstrakcijos, fotografijose kaip „Šviesulys prie Seimo rūmų“, „Gatvės šviesulys“. Šviesuliai kaip materialūs daiktai įkvepia fotomenininką ir jo kūriniuose tampa sąlygiško, idealaus, meninio pasaulio objektais.

„Pastato fragmentas“ taip pat pasitraukia iš konkrečios eilės ir laiko, teatrališkai suspindi gilia mėlyna, auksine spalva, „Sodros“ pastatas A. Kezio fotografijoje išplaukia lyg laivas, geometrinės formos susilieja į stiprią kompozicinę visumą. Laikas pasitraukia „Valdovų rūmuose“, „Buvusio Benediktinų vienuolyno bokšte“, „Aukštutinės pilies šone“: saulėti pastatai perkeliami į pilką erdvę, sušvinta transcendentine šviesa.

Į geometrinių formų grožį ir erdvių santykį A. Kezys įsigilina „Vingio parko scenoje“, „Vingio parko scenos fragmente“ ir „Vilniaus miesto savivaldybės metrikacijos skyriaus“ fotografijose, kur esminiais nuotraukų kompozicijos elementais lieka abstraktūs architektūrinės aplinkos pastatai ir jų detalės.

Du „K“ – ta pačia „K“ raide prasidedančiomis pavardėmis fotomenininkai – pasuka skirtingais keliais, ieškodami asmeniško Vilniaus miesto pojūčio. E. Krukovskis susidomi nereprezentacine miesto puse ir apleistų statybų, grafitų, turgaus temose ieško meninio kadro grožio, atskleisdamas jį labai stipriu kompozicijos pajautimu.

A. Kezys – atvirkščiai – ištirpdo realybės ir laiko pajautą, subtiliai gilindamasis į architektūrinių pastatų ir jų detalių geometrinį ir spalvinį santykį, perkelia žiūrovą į mistišką meninių vaizdų, sąlygiškų ir idealių, o kartu ir atspindinčių realybę, pasaulį. Vartų tema simboliškai sujungia abu fotografus ir įtraukia mus į subjektyvią meninio „mąstymo vaizdais“ realybę. Fotografijos darbų paroda „2K2“ sujungia du skirtingus meninius pasaulius ir atskleidžia autentišką Vilniaus miesto pajautą, kur sustabdytos kasdienybės akimirkos virsta estetine tikrove.

Bernardinai.lt/(nuotraukos Free digital photos)

*Pranešimus spaudai, naujienas apie renginius, savo patarimus ar straipsnius siųskite foto.pho@gmail.com