Negalime pakeisti tų kortų, kurias mums išdalija, galime tik pakeisti žaidimo taktiką (Randy Pausch). Daug profesorių skaito paskaitas, pavadintas „Paskutinė paskaita”. Galbūt net esate vienoje tokių buvę. Tai tapo gana dažnu reiškiniu koledžuose. Profesorių prašoma pagalvoti apie savo mirtį ir apmąstyti, kas jiems svarbiausia. Ir kol jie kalba, auditorija galvoja vieną ir tą patį: ką išmintinga pasakytume pasauliui, jei žinotume, kad tai paskutinė mūsų galimybė? Jei turėtume išnykti ryt, ką norėtume po savęs palikti?

Kai Rendžio Paučo, Karnegio Melono universiteto kompiuterinių mokslų profesoriaus, paprašė paskaityti tokią paskaitą, jam net nereikėjo įsivaizduoti, kad tai jo paskutinė paskaita, nes jam ką tik buvo diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Tačiau jo paskaita „Įgyvendinant savo vaikystės svajones” ne apie mirtį. Per paskaitą Rendis Paučas kalbėjo apie tai, kaip svarbu nugalėti sunkumus, padėti kitiems įgyvendinti savo svajones, pasinaudoti kiekviena galimybe (nes… „Laikas yra viskas, ką turite. Tačiau vieną dieną galite suvokti, kad jo turite mažiau, nei jums atrodė.”). Ta paskaita buvo tarsi apibendrinimas visko, kuo Rendis tikėjo. Ji buvo apie gyvenimą.

Šioje knygoje Randis Paučas suderino humorą, įkvėpimą ir sumanumą ir kaip tik dėl to jo paskaita tapo nepaprasta ir nepamirštama. Tai knyga, kuria dalinsis ateities kartos.

Knyguklubas.lt